Šventupių dvaras, dar žinomas kaip Vidiškių dvaras, yra vienas seniausių dvarų Ukmergiės rajone. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1492 metais, dvaras stovi ant Šventosios upės kranto — vietoje, kuri nuo seniausių laikų laikyta šventa.
Legendos ir kilmė
Pasak senųjų padavimų, čia, ant Šventosios upės kranto, šiaurės vėjas Jovušas pamilo likimo ir laiko deivę Juntą. Jų meilės ženklu tapo ištryškęs šaltinis — Šventrecius, o vieta imta vadinti šventa.
Per šimtmečius ši žemė keitė vardus ir šeimininkus — nuo Vidiškų ir Dambrauskų, iki Koskų ir Komarų. Kiekvienas laikotarpis paliko savą pėdsaką istorijose, pasakojimuose ir sienose.
Architektūra
Dabartinis dvaro pastatas datuojamas XIX amžiumi. Tai klasicistinio stiliaus mūrinis pastatas su būdingu portiku ir kolonomis prie pagrindinio įėjimo. Dvaro planas atsiveria žingsnis po žingsnio — takuose ir alėjose.
Durys, sienos, plytelės, parteris — ne atkurti dekorai, o tikri sluoksniai, kuriuos formavo kasdienis dvaro žmonių gyvenimas. Čia gali prisiliesti prie sienų, atsistoti ten, kur kadaise buvo sodas, ūkis ar spirito varykla.
Dvaro parkas
Dvaro sodybą supa parkas, kuriame augo penkios didžiosios pušys. Kadaise čia suposi nedidelė staltiesė po atviru dangumi, skambėjo kortų žaidimų juokas ir gyvos dvaro svečių šnekos.
Šventupėje visada tekėjo gyvenimas su kasdieniais rūpesčiais, darbais, šventėmis, su pagarba gyvūnams, žemei, kuri maitino.
Šiandien
Šiandien Šventupių dvaras atgimsta kaip kultūros ir bendruomenės erdvė. Čia vyksta kūrybinės dirbtuvs, koncertai po atviru dangumi, istorijų skaitymai, foto ir vaizdo ekspedicijos, laikinos parodos.
„Šventupių dvaras“ atviras bendruomenei, naujoms idėjoms ir žmonėms, kurie nori kurti kartu.